Mėgstate ne tik kepsninėje gaminti ypatingus patiekalus, bet ir rinkti įdomybes ir intriguojančius faktus apie maistą? Surinkome 15 įdomių faktų iš kulinarijos pasaulio. Kitą kartą, sukvietę svečius vakarienės, galėsite juos stebinti ne tik burnoje tirpstančiais valgiais, bet ir įdomybėmis apie maistą.
Plati makaronų formų įvairovė
Galbūt turite pamėgtą makaronų formą ir visada renkatės tik ją? O gal patinka eksperimentuoti ir kaskart išbandyti vis kitos formos makaronus? Ar žinojote, kad kiekvienos formos makaronai atlieka tam tikrą funkciją, o formų skirtumų yra daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio? Atminkite, kad makaronų formos tikslas – tinkamai sugerti padažą. Štai tuščiaviduriai makaronai, pvz., penne, bucatini arba paccheri, labiau tinka tirštiems padažams, o plokšti ir ploni makaronai puikiai tiks skystesniems padažams. Jei ketinate gaminti glotnios tekstūros padažą, geriau rinktis lygius arba smulkiai rantytus makaronus, o tirštesniems padažams rekomenduojame rinktis stambiau rantytus arba raitytus makaronus.
Iš viso yra apie 300 skirtingų makaronų rūšių, o joms pavadinti suskaičiuojama per 600 pavadinimų. Taip, tai ne klaida – tos pačios rūšies makaronai gali turėti ne vieną pavadinimą. Tačiau šioje painiavoje galima rasti logikos. Dažnu atveju makaronų pavadinimas tiesiogiai siejasi su jų forma. Pavyzdžiui, orecchiette reiškia „ausys“, o conchiglie – „kriauklelės“. Žodis rigate reiškia „rantyti“. Taigi, pavadinimas penne rigatte reiškia, kad pakuotėje – rantyti vamzdeliai. Ne mažiau svarbi ir pavadinimo galūnė. „ini arba „ette“ sufleruoja, kad tai smulkesnė stambių makaronų versija. O galūnė „oni“, priešingai, reiškia, kad tai stambesnė smulkių makaronų versija.
Sparnuotas, bet ne paukštis
Ar teko girdėti pavadinimą „jūrgaidis“? Gali pasirodyti, kad tai keista mitinė būtybė arba paukštis-amfibija. Iš tiesų jūrgaidis – tai atogrąžų jūrose paplitusi žuvis. Ji gyvena arti dugno ir turi sparnus primenančius pelekus. Tikriausiai tai ir įkvėpė neįprastą žuvies pavadinimą. Jūrgaidį galima labai skaniai iškepti kamado kepsninėje. Žuvies mėsa yra gana tvirta, subtiliu salsvu skoniu primena krevetes. Jei norėtumėte išsikepti jūrgaidžio, šios žuvies parduotuvėse dairykitės nuo liepos iki gruodžio mėnesių.
Iš kur kilę mėsainiai?
Žodis „mėsainis“ daugeliui turbūt kelia asociacijas su Amerika. Sultingas maltos jautienos paplotėlis – klasikinis amerikietiškas barbekiu patiekalas. Tačiau mėsainiai kilę ne iš JAV. Manoma, jog šio patiekalo šaknys siekia XIII a. Mongolijos imperiją. Mongolų kariai jodami po balnais pasidėdavo jautienos gabalėlius, kad mėsa taptų minkštesnė. Taip atsirado tartaras. Vėliau, kaip spėjama, šis smulkintos jautienos patiekalas pasiekė Vakarų Europą.
Dėl vieno fakto maisto istorikai sutaria: mintis smulkintos jautienos paplotėlius pakepinti kilo Hamburgo miesto Vokietijoje gyventojams. Vėliau vokiečių imigrantai į JAV atsigabeno ir šį patiekalą. Iš pradžių jautiena buvo patiekiama kaip kepsnys, vėliau sugalvota ja įdaryti bandelę. Būtent toks mėsainio variantas paplito po pasaulį. Šiais laikais yra pačių įvairiausių mėsainių receptų, pasitelkiant skirtingus ingredientus galima sukurti nuostabius skonių derinius.
Karalienės verta pica
Kadaise pica buvo tik vargingųjų patiekalas. Tačiau kartą Italijos karalius su žmona Margarita pakvietė garsiausią Neapolio picų kepėją Raffaelę Espositą į rūmus ir paprašė ten pat iškepti picos. Specialiai tokiai ypatingai progai picajola sukūrė Italijos vėliavos spalvų picą, suderindamas raudoną pomidorų padažą, baltą mocarelą ir žalius bazilikus. Karalienę toks patiekalas sužavėjo, ir prasidėjo picos aukso amžius. Ypač išpopuliarėjo pačios karalienės vardu praminta pica Margarita. Šiandien pica – daugelio mėgstamas valgis.
Auksas žieduose
Iš daržinio kroko purkų ir dulkinių išgaunamas šafranas – brangiausias prieskonis pasaulyje. Neretai jis vadinamas raudonuoju auksu. Viename kroko žiede yra tik 3 dulkinės ir viena purka. 1 gramui šafrano išgauti reikia apie 150 žiedų, o visas jų derlius nuimamas rankomis. Būtent todėl šafranas yra toks brangus ir vertingas. Visa laimė, kad norint patiekalui, pavyzdžiui, paelijai, suteikti spalvos, skonio ir aromato, pakanka vos kelių šafrano siūlelių.
Tikroji sakės prigimtis
Sakė – tai japoniškas alkoholinis gėrimas, dar vadinamas ryžių vynu. Tačiau jos gamybos procesas labiau primena alaus virimą nei vyno spaudimą. Sakė gaminama iš ryžių, vandens, koji pelėsio ir mielių. Pasaulyje auginami keli tūkstančiai ryžių rūšių, tačiau iš jų sakei gaminti tinka vos 80. Tokie ryžiai dažniausiai yra brangesni ir vadinami bendru pavadinimu – sakamai. Sakei skirti ryžiai yra gana sunkūs, jų branduoliuose nėra nei baltymų, nei riebalų. Tai būtinos savybės norint išvirti gerą sakę. O kuo sakė panaši į vyną? Na, ji taip pat naudojama ne tik kaip gėrimas, bet ir kaip ingredientas įvairiuose patiekaluose.
Daugiau skonio
Vyrauja įsitikinimas, kad su kaulu iškepta mėsa turės ryškesnį, intensyvesnį skonį. Tai nėra visiška tiesa. Papildomo skonio mėsai suteikia ne pats kaulas, o tuščiaviduriuose kauluose esantys čiulpai. Tačiau niekas nepaneigs, kad keraminėje kamado kepsninėje pačirškintas jautienos antrekotas turės daugiau ryškesnio skonio.
Sūrio pyragas – antikos palikimas
Nors iš pirmo žvilgsnio sprendimas kepant pyragą panaudoti kreminį sūrį gali pasirodyti keistas, iš tiesų tai puikus pasirinkimas. Juk nebrandintas sūris pasižymi subtiliu skoniu ir glotnia kremine tekstūra. Bene garsiausia šio pasakiško deserto versija – visiems puikiai žinomas Niujorko stiliaus sūrio pyragas. Tikriausiai todėl manoma, jog kepinys kilęs iš Amerikos. Tai patvirtina ir faktas, kad JAV kasmet liepos 30 d. minima Nacionalinė sūrio pyrago diena.
Tačiau tikroji sūrio pyrago gimtinė – visai ne JAV, o Graikija. Tikėtina, kad šis desertas kilęs iš Samo salos, kurioje archeologai rado kone keturių tūkstančių metų senumo pyrago formų. Senovės graikai manė, jog sūrio pyragas – puikus energijos šaltinis. Pirmasis deserto receptą 230 metais užrašė graikų rašytojas Atėnėjus, į ingredientų sąrašą įtraukęs sūrį, medų ir kviečius. Vėliau romėnai šį receptą išplatino Europoje, o imigrantai atsivežė į JAV, kur jis sužavėjo žmones nuo pirmo kąsnio.
Kuo gausesnis būrys – tuo geriau
Nieko nėra smagiau nei barbekiu vakarėlis su šaunia – ir gausia – kompanija. Tikriausiai tokia mintis sukosi ir Meksikos mieste Monterėjuje, Nuevo Leono valstijoje, vykusio renginio organizatorių galvose. 2013 m. rugpjūčio 18 d. Fundidoros parke į barbekiu vakarėlį susirinko net 45 252 žmonės. Toks gausus dalyvių būrys net padėjo organizatoriams patekti į Gineso pasaulio rekordų knygą.
Ar usnis valgoma?
Turbūt sunku įsivaizduoti valgomą usnį, bet artišokas – tai maistui naudojamas usniai giminingo augalo pumpuras. Valgomas jo pagrindas, šerdis ir mėsingi lapai. Tuo tarpu gauruotoji pumpuro dalis gaminant maistą visada pašalinama. Jei artišokai nenuskinami valgiui, jų pumpurai pražysta gražiais violetiniais žiedais.
Elzasietiško pyrago atsiradimo istorija
Elzasietiškas pyragas – tradicinis Prancūzijos Elzaso regiono ir vokiškųjų Palatinato, Badeno ir Mozelio regionų patiekalas. Gimė jis, kaip dažnai būna, atsitiktinai prieš kelis šimtus metų, tačiau plačiajai visuomenei tapo žinomas tik neseniai. Pyragas atsirado kaip šalutinis duonos kepimo gaminys. Kadaise Elzaso kaimuose stovėdavo milžiniškos malkomis kūrenamos krosnys. Norėdami pamatuoti jų temperatūrą, žmonės įdėdavo nuo duonos atlikusios tešlos. Kad maisto nereikėtų išmesti, ant iškočiotos tešlos uždėdavo įvairių ingredientų – taip atsirado klasikinis elzasietiškas pyragas. Turėdami anglimis kūrenamą keraminę kepsninę, jūs taip pat galite jo išsikepti namuose.
Geriausi ryžiai rizotui ir paelijai
Galima išskirti dvi pagrindines ryžių rūšis: „Indica“ ir „Japonica“. „Indica“ grupei priklauso birūs ilgagrūdžiai ryžiai, pvz., basmati arba kvapieji. Tuo tarpu „Japonica“ – tai apvaliagrūdžiai lipnūs ryžiai, naudojami paelijai ir rizotui gaminti. Paelijos ir rizoto ryžiai šiek tiek skiriasi, tačiau prispyrus bėdai vienus galima pakeisti kitais. Jei užsimanėte paelijos, bet turite tik rizoto ryžių, nieko tokio – galite drąsiai juos ir naudoti. O štai ilgagrūdžių ryžių paelijai geriau nesirinkti. Apvaliagrūdžiai ryžiai geba sugerti daugiau skysčio, jie krakmolingesni. Būtent krakmolas paelijai ir rizotui suteikia tą ypatingą kreminę tekstūrą.
Nenuodėmingas desertas
Kodėl kamado kepsninėje neišsikepus burnoje tirpstančio šokoladinio pyrago arba braunių? Juolab kad tai visai ne nuodėmingi desertai. Pasirodo, šokolade gausu vertingų vitaminų ir mineralų. Be to, šokolade yra triptofano ir feniletilamino – junginių, padedančių pataisyti nuotaiką. Ar nenorėtumėte pasijusti dar geriau?
Karpačo istorija
Originalusis karpačas – tai patiekalas iš itin plonai suraikytos žalios jautienos. Jį 1950 m. sukūrė Harry’s Bar Venecijoje savininkas Giuseppė Ciprianis specialiai vienai nuolatinių klienčių. Venecijos grafienė Amalia Nani Mocenigo jam pasiskundė kenčianti nuo anemijos ir atskleidė, kad gydytojas jai patarė valgyti žalią jautieną. Ciprianis naują patiekalą praminė pagerbdamas tapytoją Vittorę Carpaccio’ą, mėgusį tapyti ryškiai raudonais atspalviais. Šiais laikais karpaču vadinami visi plonai pjaustyti patiekalai, net jei jiems ir stinga raudonos spalvos. Beje, labai gardaus karpačo galima pasigaminti iš kamado kepsninėje parūkytos mėsos.
Skanu ir sveika
Įvairūs prieskoniai ir žolelės – ne tik gardūs, bet ir sveikatai naudingi ingredientai. Tai nuo seno žino kinai, tradicinėje medicinoje naudojantys juos dėl naudingųjų savybių. Iš prieskonių išsiskiria ciberžolė, liaudiškai vadinama kurkuma. Ji padeda reguliuoti medžiagų apykaitą, valo kepenis, pasižymi uždegimus slopinančiomis savybėmis. Be to, ciberžolė – dar ir antioksidantas, lėtinantis senėjimo procesą. Tad kitą kartą gamindami bet kokį patiekalą, kad ir karštą sumuštinį, įberkite žiupsnelį maltų ciberžolių. Dar vienas privalumas – naudojant prieskonius ir žoleles į patiekalus nereikės berti daug druskos.
